XX a. pradžios Bosnijos ir Hercegovinos kaimo vertybės, mentalitetas ir tapatybė pagal Ivano Softos kūrinius

Santrauka

Ivanas Softa (Sopta) (1906–1945) – kroatų rašytojas iš Bosnijos ir Hercegovinos. Realistiniuose romanuose Dani jada i glada („Vargo ir bado dienos“) (1937) ir Nemirni mir („Nerami ramybė“) (1940), taip pat kituose literatūriniuose kūriniuose jis aprašo Hercegovinos kaimo gyvenimą prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Tai buvo aplinka, kurioje vyravo plikas akmuo, karšta saulė, atšiaurus šiaurės vėjas, vadinamas bora, o žemė buvo neturtinga, todėl lengvas gyvenimas tapo neįmanomas. Minėti ištekliai, kurių gausu šiame Vakarų Balkanų regione, taip pat suformavo specifinį (dinarų) to meto žmonių mentalitetą: kieti kaip akmuo, ant kurio jie užaugo, agresyvūs ir lengvai užsiliepsnojantys kaip saulė, kurios buvo veikiami, ir nevaržomi kaip vėjas, kurio plakimą jie negailestingai kentėjo. Bet atsitiko taip, kad net iš to ugningo temperamento atsirado kažkoks originalus, tarsi kopimui į kalną būdingas sąžiningumas ir pasitikėjimas, empatija ir pasirengimas pasiaukoti. Asmeninė kančia, pavirstanti į savęs sunaikinimą – tai, kas šiuolaikiniam žmogui atrodo visiškai nesuvokiama – įkūnyta moteriškuose personažuose, o emocinis nepadorumas ir „kietumas“ labiau būdingi autoriaus personažams vyrams. Tragiškos karo ir bado aplinkybės paskatino emigraciją į regionus, kur buvo duonos. Šios aplinkybės lėmė tragišką herojų, palikusių hercegovinišką aplinką ir, kaip ir daugelio kitų, sugniuždytų gyvenimo keliuose, likimą.