Urban Toponyms as Linguistic Markers of “Owning” the Space

Santrauka

Straipsnyje tyrinėjami neoficialieji miesto toponimai kaip erdvės mentalinio įsisavinimo ir kaip regioninio identiškumo žymikliai. Siūloma multidisciplininė šių urbanonimų tyrimo prieiga, lingvistikos metodus derinanti su kultūrinės geografijos metodais ir kaip integruojantį parametrą naudojanti opoziciją „savas – svetimas“. Aptariama kultūrinės geografijos sąvoka vernakuliarinis rajonas ir jos vartojimo tikslingumas onomastiniuose tyrinėjimuose. Vernakuliariniai rajonai turi ne tik teritorinės, bet ir socialinės reikšmės ir siejasi su mentalinių žemėlapių sąvoka. Mentalinio žemėlapio identiškumas yra „savos“ bendruomenės sąlyga, o tikslingas toponimo vartojimas – testo „savas – svetimas“ kalbinis kriterijus.
Straipsnyje pateikiama apžvalga tyrimų, susijusių su neoficialiaisiais urbanonimais ir jų klasifikacijomis bei kategorizacijomis. Svarbus požymis, kuriuo remiantis miesto objektas įtvirtinamas mentaliniame žemėlapyje, yra jo gebėjimas būti orientyru kasdieniame miestiečių gyvenime. Tokie objektai gauna neoficialius pavadinimus, panašius į savotiškus slaptažodžius. Straipsnio autorė įtraukia neoficialaus toponimo žymėjimo požymį. Žymėjimas šiuo atveju suprantamas panašiai kaip stilistikoje – nominacijos išskyrimas panašių kategorijų eilėje. Prie žymėtų formų priskiriamos būtent tokios, kurios sukuria pasakymo alogizmą: plg. pasakymą, kuris tapo maskvietišku topografiniu memu: ant Kojos prie Galvos („на Ноге у Головы“) – vieta vestibiulyje metro stotyje „Kitaj-gorod“, kuri iki 1990 m. vadinosi „Nogino aikštė“, šalia revoliucionieriaus Viktoro Nogino galvos pavidalo skulptūros.
Opozicijos „savas – svetimas“ požiūriu analizuojama dar viena pavadinimų, susijusių su toponimais, klasė. Tai katoikonimai – vietovių gyventojų pavadinimai. Rusų kalbos žodžių darybos požiūriu vienodai galimi keletas priesagos derivatų, plg.: Смоленск – смоленцы, смоляне, смоляки. Tokių formų aktualaus vartojimo apžvalga regioninėje spaudoje, bloguose ir forumuose išryškina miesto gyventojų polinkį vartoti tik vieną „teisingą“ formą (čia: смоляне) ir aktyvų jų priešinimąsi jiems nepriimtinoms („neteisingoms“) katoikonimų formoms, ypač kai juos vartoja „svetimi“ miestiečiams žmonės (žurnalistai, politikai ir pan.).
Apibendrinant galima pasakyti, kad erdvės įsisavinimas vyksta ne tik fiziškai, bet ir mentaliai bei emociškai. Kalbiniais „savo“ erdvės žymikliais būna neoficialieji toponimai. Tyrinėjant neoficialiąją toponimiją puikiai tinka multidisciplininė prieiga, integruojanti onomastikos, kultūrinės antropologijos ir kultūrinės geografijos pasiekimus bei grįsta opozicija „savas – svetimas“. Vietovės neoficialus pavadinimas yra įžvelgiamas per šią opoziciją: panašių pavadinimų žinojimas ir vartojimas yra regioninio identiškumo nustatymo kriterijus. Pabaigoje pabrėžiama, kad neoficialieji toponimai turi savo gyvybinius ciklus, todėl jų leksikografinis fiksavimas labai svarbus ne tik onomastikai, bet ir apskritai urbanistikai bei regionų studijoms.