Šiaulių dvaras Šiaurės vidurio Lietuvos dvarviečių archeologinių tyrimų kontekste

Santrauka

Lietuvos dvarai – svarbi istorijos ir kultūros paveldo sritis, kuri jau daug dešimtmečių tyrinėjama įvairiais aspektais – istoriniu, architektūriniu, ekonominiu, kultūriniu, menotyriniu ir paveldosauginiu. Tuo tarpu dvarvietės archeologiniais metodais tirti pradėtos palyginti neseniai. Dvarai intensyviau imti tyrinėti tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, o pastaraisiais dviem dešimtmečiais didesnės ar mažesnės apimties archeologiniai tyrimai kasmet atliekami net keliolikoje ar keliose dešimtyse dvarviečių. 2023 metų duomenimis, Lietuvoje archeologiškai tyrinėta daugiau nei 200 dvarų sodybų ir dvarviečių, iš jų – 26 Šiaurės vidurio Lietuvoje. Vienas pagrindinių dvarų pažinimo aspektų – dvaro lokacija kraštovaizdyje ir jų statiniai: erdvinis dvaro sodybos pastatų išsidėstymas, jų suplanavimas, statybos technika ir naudotos medžiagos, funkcinė paskirtis. Daugumos dvarų sodybų raida truko ne vieną šimtmetį – buvo keičiamas sodybos suplanavimas, jos užstatymas, vieni statiniai sugriauti karų ar gaisrų metu, kiti nugriauti kaip praradę funkcionalumą, dar kiti perstatyti prisitaikant prie naujų poreikių ar pastatyti nauji, atitinkantys to laikmečio poreikius. Kai kurios šios permainos užfiksuotos išlikusiuose dvarų inventoriuose, rečiau – planuose. Trūkstamos informacijos spragą padeda užpildyti archeologinių tyrimų duomenys. Straipsnio tikslas ir būtų apžvelgti vieno regiono – Šiaurės vidurio Lietuvos – dvarų archeologinių tyrimų dinamiką, jų pobūdį ir svarbiausius rezultatus, įvertinti archeologinių duomenų taikymo galimybes dvarų struktūros raidos tyrimams. Atvejo analizei pasitelkta Šiaulių dvaro sodyba, kurios archeologiniai tyrimai parodė, kad senoji dvaro sodyba kūrėsi šiaurės rytinėje jos dalyje, o XVIII–XIX a. sandūroje dvaro statiniai buvo perkeliami į pietvakarinę jos pusę.