Tvari paveldosauga tarp deklaracijų ir įtampos: bendruomenių įtraukimo galimybės ir ribos

Anotacija

Straipsnyje analizuojama bendruomenių įtraukimo į paveldosaugos procesus tema, kuri šiandien vis dažniau pristatoma kaip viena iš esminių darnios paveldosaugos sąlygų. Darni paveldosauga čia suprantama kaip procesas, kuriame derinamos kultūros paveldo apsaugos, kultūrinės tapatybės puoselėjimo ir bendruomenių įgalinimo dimensijos. Nors oficialiajame kultūros paveldo politikos diskurse nuosekliai deklaruojamas siekis įtraukti bendruomenes, praktikoje dalyvavimo formos dažnai išlieka ribotos ir grindžiamos institucine kontrole ar formalizuotais mechanizmais.

Straipsnyje analizuojami trys tarpusavyje susiję lygmenys: kaip tvarumo sąvoka įsitvirtina paveldosaugos diskurse; kaip bendruomenių įtraukimas formuluojamas politinėje ir teisinėje praktikoje; kaip šios nuostatos susiduria su realiomis įtampomis ir konfliktais.

Pirmuoju atveju aptariama, kaip tvarumo sąvoka per kelis dešimtmečius išaugo iš siauro ekologinio požiūrio į platesnę kultūros politiką ir dalyvavimo principus apimančią sistemą. Antrasis lygmuo leidžia atskleisti, kaip bendruomenių dalyvavimas formaliai konstruojamas politiniame ir teisiniame lauke, dažnai apsiribojant procedūrinėmis įtraukimo formomis. Trečiajame lygmenyje nagrinėjama, kaip šie neatitikimai atsiskleidžia konfliktinėse situacijose. Remiantis kritinės paveldosaugos teorijomis, konfliktas suprantamas ne kaip paveldosaugos sistemos sutrikimas, bet kaip neišvengiama praktika, kylanti iš konkuruojančių interesų, vertės sampratų ir galios pozicijų. Konfliktai dėl paveldo vertės, interpretacijų ir sprendimų priėmimo teisės leidžia paveldą matyti ne kaip nekintamą objektą, o kaip derybų lauką, kuriame sprendžiama, kas turi teisę kalbėti paveldo vardu.