Vietos bendruomenių ir kultūros paveldo sąveikos: nuo lūkesčių iki realijų. Lietuvos atvejis

Anotacija

XX ir XXI amžių sandūroje esmingai keitėsi paveldosaugos paradigma. Tuo metu įsitvirtino ir nuostata, kad į paveldo puoselėjimo procesus svarbu įtraukti bendruomenes (paveldo puoselėtojus „iš apačios“) ir ne tik įtraukti, bet ir pačias bendruomenes traktuoti kaip lygiavertį ar net svarbiausią paveldosaugos veiksnį ir veikėją. Kas yra tos bendruomenės, kurios šiame kontekste vadinamos paveldo bendruomenėmis, palikta laisvam traktavimui, apsibrėžiant jau konkrečių šalių ir atvejų kontekste.

Šio tyrimo objektu pasirinktos oficialiai įsteigtos ir registruotos Lietuvos vietos bendruomenės. Tai, ko gero, didžiausia oficialių bendruomenių grupė Lietuvoje. Tyrimu siekiama išsiaiškinti, kiek yra pagrįstos teorijos ir prielaidos apie paveldo svarbą socialinių grupių bendruomeniškumo jausmui, tapatybei ir savivokai apskritai, kiek paveldas yra svarbus būtent vietos bendruomenėms ir kiek jose natūraliai yra potencialo ir valios būti paveldo bendruomenėmis. Tyrimo išvados kvestionuoja paveldo svarbą vietos bendruomenėms ir atskleidžia savitą paveldo naudos suvokimą, kai veikimas pavelde yra visų pirma sietinas ne su paties paveldo puoselėjimu, o nauda bendruomenei. Paveldas nėra vertybė pati savaime. Jis svarbus tiek, kiek gali prisidėti prie pamatinių bendruomenės poreikių realizavimo.