Apie tarmines veiksmažodžių formas latvių rašytojo Rūdolfo Blaumanio novelėje „Purva bridējs“ (1898 m.) ir XXI a. parašytame jos tęsinyje

Anotacija

Straipsnio pradžioje pateikiama informacija apie abu kūrinius, rašytojus ir jų ryšius su tarmėmis. Toliau nagrinėjamos tos Rūdolfo Blaumanio novelės „Purva bridējs“ (1898) ir Nellos no Krotes romano „Kumeļu sauks Delveris“ (2013) veiksmažodžių formų ypatybės, kurias lyginant su XX amžiuje išspausdinta latvių kalbos dialektologine medžiaga pavyko identifikuoti kaip būdingas vienai ar kitai latvių kalbos tarmei. Analizuotos šios gramatinės formos ir reiškiniai: 1) būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių moteriškosios giminės formos su baigmenimis -use, (sangrąžiniu) -usēs; 2) latvių bendrinės kalbos i̯o-kamieno veiksmažodžių asmenavimas kaip no-kamieno; 3) ypatinga tariamosios nuosakos forma būtot; 4) veiksmažodžių asmenų formų neskyrimas. Pirmos trys veiksmažodžių formos imtos iš Blaumanio novelės ir laikytinos jo gimtosios Ėrglių šnektos bei kitų tai pačiai aukštaičių tarmės sėliškajai patarmei priklausančių šnektų ypatybe. Veiksmažodžių asmenų formų neskyrimas, visų asmenų formose apibendrintai vartojant trečiojo asmens formą, yra tipiška lyviškosios tarmės ypatybė. Ją vienąkart vartoja į romaną „Kumeļu sauks Delveris“ įtrauktas naujas veikėjas. Tačiau XX a. antros pusės tarmes vaizduojančiuose dialektologijos veikaluose tokios formos užfiksuotos taip pat keliose aukštaičių tarmės sėliškosios patarmės šnektose. Deja, šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad tokios formos ten būdavo vartojamos ir Blaumanio laikais, XIX a. pabaigoje.