Pietryčių Pabaltijo skirtingų istorinių laikotarpių laidojimo senienos kaip kapotyrinė medžiaga faktiškai nebuvo sistemintos. Nauji duomenys, leidžiantys praplėsti ir patikslinti mūsų žinias apie prūsų laidojimo papročius, gauti 2010 m. tyrinėjant plokštinį kapinyną sektoriuje Kl. Kaupas, esantį rytinėje chrestomatinio baltiškoje archeologijoje pilkapyno Kaupas (Zelenogradsko m., Kaliningrado sr.) dalyje. Straipsnyje iš 14 ištirtų 2010 m. kapų atrinkti du kompleksai. Jie įdomūs tuo, kad reprezentuoja du savotiškus ankstyvųjų viduramžių prūsų laidosenos polius – kremaciją (kapas K44) ir inhumaciją (kapas K46).
Pažymėtina, kad kapas K44 atitinka paskutinį kremacijos papročio, jau mažai praktikuoto XII a. istorinėje Prūsijoje, etapą. Jam būdingos žirgo aprangos detalės viršutiniame horizonte.
Artimiausi kapo K46 analogai yra 1,2 km į šiaurės vakarus nuo miško vietovės Kaup, Kunterstraucho miške šalia dabartinės gyvenvietės Klincovka.
Pateikta medžiaga naujausių tyrimų duomenimis iliustruoja sunkiai atsekamą kapotyros medžiagoje perėjimo nuo kremacijos prie inhumacijos etapą. Nepaisant išorinių faktorių (Teutonų ordino atsikraustymo, prūsų „konfederacijos“ žlugimo, prievartinės christianizacijos, smurtinių gyventojų perkėlimų) vakarų baltai XIII–XIV a. labai pamažu atsisakydavo senų laidojimo papročių.
Iš rusų kalbos vertė Aleksiejus Luchtanas
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.