Prūsiškų tikrinių žodžių tyrimų lauko ypatumai: įvardijimo principai, lemti laiko ir vietos, kalbos ir istorijos

Santrauka

Prūsiški tikriniai žodžiai nėra belaikiai ir beerdviai. Graikas Klaudijas Ptolemajas II amžiuje paminėjo Tacito erdvėje dviejų prūsų genčių vardus Γαλίνδαι καὶ Σουδινοί (Geogr.3,5,9). Tikrinių žodžių užrašymas ir paminėjimas yra svarbus dvasinis ir kultūrinis procesas, atskleidžiantis, kad tikriniai žodžiai yra susiję ne tik su kalbos, bet ir su juos supusia visuomenės istorija. Prūsiškų tikrinių žodžių tyrėjų ir ieškotojų akys krypo į daugybę rankraštinių dokumentų, pradėtų rašyti XIII a. ir intensyviai tęsiamų vėlesniais laikais. Kalbininkų, onomastų, istorikų, geografų, etnografų ir kitų sričių mokslininkų bei itin aktyvių prūsais besidominčių mėgėjų paieškas paskatino ne vien tik prūsai, bet ir Vokiečių ordinas ir jo raštininkai, užfiksavę prūsiško vardyno duomenis taip, kaip jie juos išgirdo tariant pateikėjus, arba informantus.

Kaupiant onomastinę medžiagą, pradedama galvoti, kaip ją padaryti prieinamą ne tik lingvistinei, bet ir socioonomastinei interpretacijai, koks ryšys yra tarp onimų davėjų ir gavėjų (turima galvoje ne vien žmonės, bet ir gyvenamosios vietos ir visi kiti Sembos prūsus supę toponimai). Be tikrinio žodžio užrašymo konteksto, t. y. be išsamių dokumentų, tebūnie šie ir spausdinti, ne vien rankraštiniai, studijų sunku, kartais ir neįmanoma, išsiversti. Straipsnyje aptariama keletas Sembos antroponimų ir oikonimų, įvardijusių išnykusias gyvenamąsias vietas, istorijos šaltiniuose paminėtas vieną ar kelis kartus, ir autorės surasti, iš esmės papildyti ir patikslinti vėlesnių laikų oikonimai, į kuriuos nebuvo atkreiptas dėmesys, nors jie galimai yra prūsiškos kilmės. Autorės jie jau buvo paminėti ne viename darbe, bet randantis naujiems faktams, būtinas ir naujas žvilgsnis.