Straipsnyje nagrinėjama latvių kalbos vardažodžių priesagų priegaidžių kilmė ir raida, apžvelgiama iš baltų-slavų istorinės akcentologijos perspektyvos. Nustačius laukiamus rekonstruojamų baltų-slavų priesagų akcentinių savybių prozodinius refleksus latvių kalboje ir palyginus kelių konkrečių priesagų priegaides su atitikmenų giminiškose kalbose kirčiavimu, pateikiama jų akcentinė rekonstrukcija. Daugumos priesagų priegaidės daugiau ar mažiau reguliariai atitinka rekonstruojamas baltų-slavų priesagų akcentines savybes ir gali būti tiesiogiai kildinamos iš jų. Vėlesnėje raidoje įtakos taip pat galėję turėti šie veiksniai: a) tendencija apibendrinti laužtinę priegaidę kaip nekirčiuotą stipriųjų akūtinių priesagų refleksą būdvardžiuose, o tęstinę kaip kirčiuotą refleksą daiktavardžiuose (bl.-sl. vad. „Nikolaevo metatonijos“ netiesioginis pėdsakas); b) veiksmažodžių dalyvių kirčiavimo įtaka panašiõs morfologinės struktūros būdvardžiams; c) tęstinės priegaidės apibendrinimas pozicijoje prieš priebalsį j; d) laužtinės priegaidės apibendrinimas stipriųjų akūtinių priesagų refleksuose su balsiu ī (rytinėse tarmėse); e) tęstinės priegaidės, atsiradusios dėl priegaidžių disimiliacijos tam tikros fonologinės struktūros silpnosiose priesagose, apibendrinimas (dalyje tarmių).
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.