The origin of the type Lith. bliáuti, bliáuja, Latv. bļaût, bļaûju in a Balto-Slavic perspective

Santrauka

Ankstesniame straipsnyje autorius yra kėlęs darbinę hipotezę, kad ide. (tranzityviniai-)aktyviniai prezensai ir aoristai vystėsi baltų-slavų prokalbėje tokiu būdu: i) ide. prezensai iš „prezenso šaknų“ įgijo naują nulinio laipsnio bendraties ir aoristo (ko gero, ā-aoristas) kamieną, ii) ide. šakniniai aoristai iš „aoristo šaknų“ buvo tęsiami kaip pamatinio laipsnio bendraties ir aoristo kamienai (žr. Villanueva Svensson 2011, 317tt.).

Šiame straipsnyje tikrinama, ar ši hipotezė tinka baltų ir slavų kalbų pirminiams veiksmažodžiams iš ide. šaknų, kurios baigiasi *°eu‑, *°eHu‑, *°euH‑. Rytų baltų kalbose įsitvirtino reguliarus tipas lie. bliáuti, bliáuja / bliáuna, blióvė, la. bļaût, bļaûju / bļaûnu, bļâvu, tačiau lietuvių ir latvių kalbose pasitaiko nemažai faktų, liudijančių ganėtinai sudėtingesnę priešistorę (pvz., lie. briáutis šalia bráutis, la. raût šalia pļaũt, lie. trm. būt. l. šãvo ir kt.). Slavų prokalbėje šių šaknų veiksmažodžiai vystėsi įvairiau negu (rytų) baltų kalbose, su kuriomis dažnai nesutampa (pvz., lie. bliáuti, bliáuja ~ sl. *bl’ьvti, *bljűjǫ, la. maût, maûju ~ sl. *mti, *mjǫ, plg. pr. aumūsnan). Straipsnyje analizuojami visi baltų ir slavų paveldėti pirminiai veiksmažodžiai, siekiant nustatyti tikslią jų rekonstrukciją baltų-slavų prokalbėje. Rezultatai iš esmės patvirtina keliamą hipotezę.