Šiuo metu vyrauja dvi pagrindinės teorijos apie ide. ilgųjų balsių raidą baltų ir slavų kalbose: i) pagal „tradicinę“ teoriją ilgųjų balsių refleksai turi akūtinę priegaidę, ii) pagal Kortlandto teoriją – cirkumfleksinę priegaidę. Straipsnyje ginama tradicinė teorija. Kortlandto teorija, ko gero, yra teisinga žodžio galo pozicijoje (plg. lie. akmuõ, duktė̃, vns. naud. -uĩ, dgs. įnag. -aĩs). Žodžio viduryje Kortlandto teoriją remia tik slavų sigmatinis aoristas s.-kr. dò-nijeh, rȉjeh ir turbūt la. sā̀ls, gùovs (šiuo atveju veikiant gan problemiškam dėsniui *-ĒH- > *-Ē-). Kiti faktai, remiantys Kortlandto teoriją, yra abejotini dėl vienos ar kitos priežasties. Dalis Kortlandto medžiagos yra vienskiemenės paradigmos formos (pvz., lie. duõs, jū̃s, tuõ, la. gùovs, s.-kr. dȃ, lȋ). Jas galima paaiškinti Rasmusseno teorija, pagal kurią bl.-sl. vienskiemeniai patyrė cirkumfleksinę metatoniją. Kita vertus, tradicinę teoriją remia tokie pavyzdžiai kaip sl. *sě̋či / lie. pa-sė́kelis, sl. *-rě̋sti / la. ruõtât, sl. *be̋rmę (: s. i. bhā́rman), *ny̋ně (: s. i. nūnám), lie. núoma (: gr. νωμάω), la. siẽva šalia kitų atvejų. Taigi galima išvada, kad ide. ilgieji balsiai dėsningai gavo akūtinę priegaidę baltų ir slavų kalbose. Cirkumfleksinė priegaidė apsiriboja dviem specifinėmis pozicijomis: i) žodžio galas, ii) vienskiemenės žodžių formos.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.