APIE LIETUVIŲ KALBOS SANGRĄŽINĖS MORFEMOS VIETĄ IR JOS KIRTĮ
Reziumė
Sangrąžiniams lietuvių kalbos veiksmažodžiams būdingi du darybos modeliai: infiksinis (sangrąžinė morfema įterpiama tarp priešdėlio ir šaknies, plg. pa-sì-bara) ir sufiksinis (sangrąžinė morfema pridedama prie veiksmažodžio formos galo, plg. nẽša-si). Kai kuriose tarmėse (šiaurės vakarų aukštaičiuos, žemaičiuos) sufiksinis darybos modelis būdingas ne tik nepriešdėliniams veiksmažodžiams, bet neretai ir priešdėliniams, ypač tiems, kurių priešdėliai yra kilę iš dalelyčių, o ne iš prieveiksmių, plg. nèbaras(i), bet pasìbara. Tai straipsnyje aiškinama vėlesniu dalelyčių, negu prieveiksmių, suaugimu su veiksmažodžiu į vieningą fonetinį kompleksą ir tendencija į sufiksinio modelio apibendrinimą visiems veiksmažodžiams (tendencija būdinga visoms baltų kalboms). Kadangi infiksinis darybos modelis nėra motyvuotas baltų kalbų dirvoje, jis gali būti žilos senovės atspindys. Remdamasis kai kurių sangrąžinių formų galiniu kirčiu lietuvių kalbos tarmėse, autorius mano, kad įvardis, suaugdamas su veiksmažodžiu į vieningą fonetinį kompleksą, galėjo įgyti kirtį, palikdamas veiksmažodį proklitinėje padėtyje.APIE LIETUVIŲ KALBOS SANGRĄŽINĖS MORFEMOS VIETĄ IR JOS KIRTĮ
Reziumė
Sangrąžiniams lietuvių kalbos veiksmažodžiams būdingi du darybos modeliai: infiksinis (sangrąžinė morfema įterpiama tarp priešdėlio ir šaknies, plg. pa-sì-bara) ir sufiksinis (sangrąžinė morfema pridedama prie veiksmažodžio formos galo, plg. nẽša-si). Kai kuriose tarmėse (šiaurės vakarų aukštaičiuos, žemaičiuos) sufiksinis darybos modelis būdingas ne tik nepriešdėliniams veiksmažodžiams, bet neretai ir priešdėliniams, ypač tiems, kurių priešdėliai yra kilę iš dalelyčių, o ne iš prieveiksmių, plg. nèbaras(i), bet pasìbara. Tai straipsnyje aiškinama vėlesniu dalelyčių, negu prieveiksmių, suaugimu su veiksmažodžiu į vieningą fonetinį kompleksą ir tendencija į sufiksinio modelio apibendrinimą visiems veiksmažodžiams (tendencija būdinga visoms baltų kalboms). Kadangi infiksinis darybos modelis nėra motyvuotas baltų kalbų dirvoje, jis gali būti žilos senovės atspindys. Remdamasis kai kurių sangrąžinių formų galiniu kirčiu lietuvių kalbos tarmėse, autorius mano, kad įvardis, suaugdamas su veiksmažodžiu į vieningą fonetinį kompleksą, galėjo įgyti kirtį, palikdamas veiksmažodį proklitinėje padėtyje.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.