Moterys laisvės kovose: tyrimų būklė ir metodologinės įžvalgos

Santrauka

Straipsnyje aptariama tema – moterys Lietuvos partizanų kare. Autorės apžvelgia šios sri­ties tyrimus, jų raidą Vakarų istoriografijoje, akcentuodamos tiek teorinių, tiek metodolo­ginių prieigų kismą, vėliau aptaria konkrečiai Lietuvos partizanų karo atvejį. Pirmiausia plačioje laiko perspektyvoje – nuo partizanų kovų laikotarpio iki antrosios Lietuvos nepri­klausomybės laikų – apžvelgiamas moterų partizanų kario dalyvių (dalyvavimą supran­tant plačiai, nuo kombatančių iki įvairių rezistencijos pagalbininkų) vaizdinys. Atskirai analizuojama lietuviška istoriografija, nuo išeivijos istorikų iki naujausių darbų.

Nustatoma, jog Lietuvos atveju kartojosi visiems moterų rezistencijoje tyrimams būdinga situacija, kuomet ankstyvajame laikotarpyje (partizanų kovoms tebevykstant ir klostantis pirmiesiems kolektyviniams vaizdiniams) vyravo nekritiški, nedaug reflektuoti, idealizuoti ir propagandizuoti vaizdiniai. Sovietų režimo sąlygomis lietuviška istoriografija neišgyve­no Vakarų šalims būdingos istoriografinės raidos, todėl atgavus nepriklausomybę tie patys vaizdiniai, dabar jau paremti keliais ankstyviausiais naratyviniais šaltiniais (Juozo Lukšos memuarais, Liongino Baliukevičiaus dienoraščiu), persikėlė į istoriografiją, o populiario­joje istorinėje sąmonėje jie iki šiol plačiai paplitę. Sovietinio laikotarpio Lietuvos partizanų karui skirta propaganda nepasiūlė jokių specifinių moterų-partizanų karo dalyvių vaizdi­nių. Pastarąjį dešimtmetį įžvelgiamos daugiacentriškos pastangos naujai (teorijos ir meto­dologijos prasme) prieiti prie moterų Lietuvos ginkluotoje rezistencijoje tyrimų, suvokiant juos kaip savarankišką temą, vertintinos kaip gilesnių tyrinėjimų pradžia.

Pabaigoje autorės formuluoja galimas tolesnių tyrimų gaires: išnagrinėti kiekybinius ir kokybinius iki šiol sukauptus duomenis, pateikti išsamią moterų laisvės kovose statisti­nę analizę; tirti moterų socialinės istorijos kontekste, tampriai siejant moterų dalyvavimo partizanų kare tyrimus su socialine visuomenės raida; tiriant patį partizanų karą, kartu tirti ir karo atminties istoriją; plačiai naudoti interviu metodą, kadangi Vakarų tyrimų pa­vyzdžiai atskleidė, jog įprasti rašytiniai šaltiniai mažai fiksuoja specifiškai moterų patirtis.