Straipsnyje aptariamos socialinio praktikos meno raiškos tendencijos ir galimybės. Nagrinėjama socialinio praktikos meno sąvokos samprata tarptautiniame kontekste, raiškos tendencijos užsienio šalyse ir Lietuvoje. Straipsnio tikslas yra pateikti teorines įžvalgas apie socialinio praktikos meno kūrybos formas ir plėtros tendencijų analizę.
Socialinis praktikos menas (Social Practice Art, SPA) yra meno priemonė, orientuota į menininkų ir įvairių socialinių grupių bendrą meninę veiklą per socialinį diskursą. Socialinis praktikos menas atsirado reaguojant į didėjantį meninio ugdymo poreikį bendradarbiaujant su socialinėmis grupėmis multikultūrinėje aplinkoje. Vis daugiau pasaulio menininkų, kuratorių, kritikų ir meno administratorių koncentruojasi į naujo tipo praktiką – vadinamąjį meno aktyvizmą. Viena tokio aktyvizmo rūšių apibūdinama socialinio praktikos meno terminu. Šia veikla siekiama teigiamų pokyčių konkrečiose bendruomenėse, susiduriančiose su aktualiomis problemomis: rasizmu, miesto gentrifikacija, žala aplinkai, nestabiliomis darbo sąlygomis, dideliu įkalinimo lygiu, pasauliniu pabėgėlių antplūdžiu ir pan.
Menininkai, dirbantys socialinio praktikos meno srityje, kuria bendradarbiaudami su konkrečia auditorija arba siūlo kritines intervencijas esamose socialinėse sistemose, kurios įkvepia diskusijas arba skatina socialinius mainus. Europoje tai kol kas naujas reiškinys, tačiau jis jau randa savo vietą daugelyje valstybių, kuriose gyvuoja stipri kūrybinė klasė, judantys migrantų srautai ir yra didelė klasinė atskirtis – Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitose šalyse. Lietuvoje socialinio meno vertinimo problemos yra analizuotos nagrinėjant Kaune vykdytą projektą „Šančiai – draugiška zona“ (Dovydaitytė, 2014). Šioje studijoje aptariami socialinio praktikos meno veiklos vertinimo principai. Įvairiose pasaulio šalyse pradeda plisti naujos galimybės, todėl, siekiant atskleisti šių galimybių potencialą, svarbu analizuoti šio perspektyvaus proceso raidą.