Europos Sąjungos institucijos kaip regioninės tarptautinės visuomenės struktūros dalis
Akademinėje tarptautinių santykių literatūroje tarptautinių sąveikų Europos žemyne visuma dažnai apibūdinama kaip regioninė tarptautinė visuomenė, t. y. žemesnio nei globalus (regioninio) lygmens socialinė sistema. Sociologiniu požiūriu socialinės sistemos yra sudarytos iš institucionalizuotų praktikų, tarp kurių galima identifikuoti pirmines institucijas, apibrėžiančias ir sukuriančias tipiškus veikėjus ir jiems būdingą veiklą, ir pagal šias institucijas tikslingai sukurtas antrines institucijas. Seniausiai Vestfalijos valstybių sistemai būdingos pirminės tarptautinės institucijos, aptinkamos ir už Europos ribų, yra suverenitetas, teritoriškumas, tarptautinė teisė, diplomatija, galios pusiausvyra, karas ir kt. Naujesnės – tokios kaip žmogaus teisės ar demokratija – inkrementiškai susiformavo XIX–XX a. ir papildė Vestfalijos sistemą.
Straipsnio tikslas – identifikuoti, kokios pirminės institucijos susiformavo pokario Europoje kuriantis Europos Bendrijai (šiandien – Europos Sąjunga), ir įvertinti jų dermę su senosiomis Vestfalijos valstybių visuomenės institucijomis. Apžvelgus pagrindines tokių pirminių institucijų kaip viršvalstybiškumas, subsidiarumas, harmonizacija ar mikroregionalizmas praktikas, straipsnio išvadose teigiama, jog naujausios su ES siejamos tarptautinės institucijos pradėjo iš dalies oponuoti vestfališkosioms ir sukūrė naujo tipo tarptautinius veikėjus – tiek viršnacionalinius, tiek subnacionalinius, kuriuos nacionalinės valstybės šiandien de facto jau pripažįsta kaip sau lygius ir tarptautinės teisės, ir diplomatijos, ir tarptautinės prekybos kontekste. Kaip ateityje bus susidorojama su šia institucine įtampa, priklausys ne tik nuo valstybių narių, bet ir nuo nacionalinių valstybių, esančių už Europos ribų, priverstų koegzistuoti su tokiu dariniu kaip ES vis dar didžiąja dalimi vestfališkojo modelio globalioje valstybių visuomenėje.