Gimtoji kalba yra ne tik informacijos perdavimo ir gavimo instrumentas, bet ir žmogaus mąstymo, tautos sąmonės ir kultūros atspindys. Būtent dviem kalbos funkcijoms – bendravimo ir atspindžio, ypač pastarajai, realizuoti labai svarbi lietuvių kalbos leksikos dalis – frazeologizmai, kurie dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių nyksta iš kasdienės kalbos vartosenos. Nors pagrindinio ugdymo bendrosiose programose frazeologizmų mokymui(si) keliami reikalavimai atpažinti frazeologizmus, suprasti jų perkeltines reikšmes bei žinoti jų paskirtį, įsidėmėti ir vartoti, lietuvių kalbos vadovėliuose ir pratybų sąsiuviniuose V–VI klasėms teorinių žinių ir praktinių užduočių frazeologizmams mokyti(s) pakanka, tačiau atlikus VI klasės mokinių kalbos žodyno frazeologizmų vartojimo aspektu tyrimą nustatyta, kad mokiniai sunkiai atpažįsta frazeologizmus rišliame tekste, neįžvelgia frazeologizmo ribų, painioja pastoviuosius ir laisvuosius žodžių junginius, sudarytus iš tų pačių elementų, neįsidėmėję pastoviosios frazeologizmo reikšmės, vartoja juos iš nuojautos ar tik spėdami galimą reikšmę, remdamiesi situacija, kurioje buvo girdėtas ir (ar) vartotas tasai žodžių junginys. Kurdami tekstus pagal užduotį – pavartoti frazeologizmų, mokiniai dažnai vartoja juos netikslingai. Neretai rašto darbuose tik vardija duotus ar atmintyje atgaivintus mokymo priemonėse skaitytus ir (ar) matytus frazeologizmus, nekurdami jiems tinkamos situacijos, neturi įgūdžių emociškai neutralius žodžius keisti frazeologizmais ir taip suteikti tekstui vaizdumo.