Vilniaus universitete, neohumanizmo veikiama, XIX a. pradžioje susikūrė profesoriaus G. E. Grodeko vadovaujama klasikinės filologijos mokykla, turėjusi reikšmės sparčiais tempais besivystančiai ano meto lietuvių ir lenkų nacionalinei kultūrai.
Vienas labiausiai išsilavinusių šios mokyklos filologų buvo Simonas Žukovskis, 25 metus be pertraukos dirbęs graikų ir senosios žydų kalbos dėstytoju universitete ir iki G. E. Grodeko mirties buvęs jo padėjėju bibliotekoje.
Prisidėdamas prie G. E. Grodeko organizuojamos klasikinės filologijos studijų sistemos įgyvendinimo, Žukovskis parengė kelis graikų kalbos vadovėlius, iš kurių mokėsi moksleiviai bei studentai, jų tarpe S. Daukantas, S. Stanevičius, A. Mickevičius ir kiti žymiausi tuometinės lietuvių ir lenkų pažangiosios inteligentijos atstovai. Taip pat jis sėkmingai dirbo orientalistikoje ir čia sulaukė apčiuopiamų darbo rezultatų. Žymūs rusų orientalistai O. Kovalevskis, O. Senkovskis ir kiti buvo jo mokiniai. Be to, Žukovskis ypač domėjosi bibliografiniais tyrinėjimais. Jis paskelbė spaudoje nemaža senosios lenkų kalbos paminklų, rūpinosi senų leidinių perspausdinimu. Ši jo veikla, žadinanti meilę gimtajai kalbai, ypač buvo progresyvi carinės priespaudos sąlygomis ir, be abejo, turėjo reikšmės panašių problemų iškėlimui lituanistikoje.
Žukovskis turėjo nuopelnų ir Vilniaus universiteto bibliotekai. Jis daug pasidarbavo, sudarant katalogus ir perkeliant knygas į naujas patalpas.
Be to, Žukovskis dirbo pedagoginį, visuomeninį darbą, išleido nemaža veikalų. Savo įvairiapusiška veikla Žukovskis suvaidino tam tikrą vaidmenį formuojant demokratines akademinio jaunimo pažiūras, kuriant progresyvią klasikinės filologijos mokyklą Vilniuje.