Straipsnyje nagrinėjama būdvardį pažyminčiojo (priebūdvardinio) prieveiksmio sintaksinės funkcijos dabartinės anglų kalbos sakinyje.
Tradicinė gramatika priebūdvardinio prieveiksmio sintaksines funkcijas skiria prie aplinkybių (būdo arba laipsnio).
Pagal A. I. Smirnickio sukurtą sakinio dalių teoriją, žodžio funkcija sakinyje nustatoma, remiantis dviem pagrindiniais momentais: 1) bendru prasminių žodžių santykių turiniu ir 2) sintaksinių žodžių ryšių charakteriu. Tuo tarpu, kalbos dalis, kuriai priklauso žodžiai, sakinio dalių apibrėžimui lemiamos reikšmės neturi.
Prieveiksmio ir būdvardžio semantiniai santykiai žodžių junginyje rodo, kad bendras jų prasminių santykių turinys gali būti apibrėžtas kaip kvalifikatyvinis: visais atvejais prieveiksmis pažymi kokybės, išreikštos būdvardžiu, kokį nors papildomą požymį.
Sintaksinis ryšys tarp būdvardžio ir prieveiksmio yra labai tamprus. Prieveiksmio vieta būdvardžio atžvilgiu visada pastovi. Priebūdvardinis prieveiksmis papildo ne viso sakinio bendrą minti, bet pažymi tik atitinkamą būdvardį. Todėl sintaksinis ryšys tarp būdvardžio ir prieveiksmio gali būti apibūdinamas tik kaip atributyvinis.
Prieveiksmio ir būdvardžio prasminių santykių turinys (kvalifikatyvinis) ir atributyvinis ryšys tarp jų rodo, kad priebūdvardinio prieveiksmio funkcija sakinyje negali būti priskiriama prie aplinkybių.
Priebūdvardinis prieveiksmis atlieka sakinyje pažyminio funkciją, tik jis pažymi ne daiktavardį, o būdvardį.