Santrauka
Gotų kalbos ir kitų senųjų germanų kalbų morfologija tradiciškai nagrinėjama remiantis fonologiniais kriterijais. Tokioje tradicinėje formų klasifikacijoje atsispindi ankstesnieji germanų kalbų raidos etapai; taigi, toks analizės metodas – sinchroniškai neaktualus. Siekiant nuosekliai aprašyti gotų kalbos būdvardžių morfologinius požymius sinchroniniu požiūriu, straipsnyje taikomas kanoninis metodas. Pirmiausia pristatoma „kanono“ sąvoka, apibrėžiamas kanoniškumas fleksijų morfologijoje ir pateikiama grynųjų morfologinių požymių tipologija. Kanonas, tai – abstrakcija, kuri yra daugelio kanoninių kriterijų konvergencijos rezultatas. Nustatant kalbos reiškinio kanoną, išplečiamos reiškinio teorinės ribos ir sukuriama kanoninė erdvė, kurioje galima logiškai ir nuosekliai klasifikuoti reiškinio apraiškas. Remiantis kanonine metodologija straipsnyje įrodinėjama, kad tradicinis stipriųjų (neapibrėžtųjų) ir silpnųjų (apibrėžtųjų) būdvardžių paradigmų atskyrimas yra sinchroniškai nepateisinamas, kadangi determinacijos (apibrėžtumo/neapibrėžtumo) kategorija, tai – pilnavertė morfosintaksinė būdvardžių kategorija. Skirtingai nuo skaičiaus, linksnio ir giminės kategorijų, determinacija laikytina nekanoniška. Argumentuojama, kad sinchroniniu požiūriu tradicinė būdvardžių klasifikacija pagal istorinį kamiengalį – nebeaktuali, kadangi patys kamiengaliai paradigmose sinchroniškai nebeapčiuopiami. Nepaisant to, fleksijų sistemoje egzistuojanti leksiškai determinuota formų įvairovė sudaro prielaidą išskirti keturias būdvardžių klases, kurios sutampa su istorine klasifikacija pagal kamiengalį. Taigi galima teigti, kad senoji kamieno morfologija ilgainiui virsta morfosintaksine morfologija. Be minėtų keturių būdvadžių fleksinių klasių, gotų kalbos būdvardyje išskirtini dar du grynai morfologiniai požymiai: kamieno rodiklis ir sinkretiškumo rodiklis.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
