Lietuvių kalbos institutas
P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva
El. paštas: galina.miskiniene@flf.vu.lt
Lietuvos totorių rankraštinės knygos tradicija, sudaranti išskirtinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo bruožą, užgimė XVI a. viduryje. Rusėnų ir lenkų kalbomis, bet arabiškais rašmenimis surašyti seniausieji totorių rankraščiai (kitabai, chamailai, tefsirai ir tedžvidai) datuojami XVII a. viduriu. Rankraščiuose šalia slavų kalbų daug tekstų parašytų arabų bei senąja osmanų kalba. Į šią rankraštinę literatūrą specialistai atkreipė dėmesį dar XIX a. viduryje. Tačiau išsamios ir kryptingos studijos prasidėjo tik XX a. antrojoje pusėje, profesoriui Antonui Antonovičiui išleidus monografiją „Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система“ (1968). Išjudinus turtingus Rytų kultūros klodus, buvo imtasi grafinės, tekstologinės ir teminės rankraščių analizės (Galina Miškinienė, Andrzejus Drozdas, Czesławas Łapiczius, Paulius Suteris). Vis dėlto šios studijos nepakankamos, nes didžiosios archyvuose saugomų rankraščių daugumos turinys, grafinės, literatūrologinės, kalbinės, religinės ir kultūrinės charakteristikos menkai žinomos net šios srities specialistams. Iki šiol transkribuoti (iš arabiškų rašmenų) ir visos teksto apimties paskelbti vos keli totoriški rankraštiniai šaltiniai. Iššifruoti rankraščiai suteikia įvairiopos informacijos ir apie religinį, ir apie kultūrinį Lietuvos totorių bendruomenės gyvenimą. Vienas iš seniausių ir svarbiausių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabas. Nuo jo atradimo XX a. pradžioje Keturiasdešimties Totorių kaime ir prasidėjo susidomėjimas šiais rankraščiais. Šis didelės apimties (280 puslapių) kitabas labai svarbus taip pat dėl savo įvairaus turinio ir gali būti laikomas savotiška LDK musulmonų enciklopedija.