Tarp stacionarios ir mobilios: kaimo bibliotekų erdvės ir veiklos sovietų Lietuvoje (1959–1987)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami kaimo bibliotekų erdvės ir veiklos pokyčiai sovietų Lietuvoje 1959–1987 m. laikotarpiu. Bibliotekos analizuojamos ne tik kaip fizinės institucijos, bet ir kaip kintančios erdvinės bei socialinės praktikos formos, peržengiančios tradicinę bibliotekos sampratą. Tyrime siekiama atskleisti, kaip jos veikė ne tik kaip ideologinės kontrolės priemonės, bet ir kaip svarbūs kultūriniai centrai, kurių veikla išsiplėtė už fizinių patalpų ribų. Akcentuojama, kad bibliotekos kūrė išplėstines erdves, apimančias knygų sklaidą, socialinę bei kultūrinę sąveiką.

Remiantis Ukmergės, Širvintų, Švenčionių ir Trakų rajonų archyviniais šaltiniais – metinėmis ataskaitomis, susirašinėjimais, veiklos planais – analizuojama, kaip bibliotekos veikė nepritaikytose patalpose, stokodamos infrastruktūros ir resursų. Nepaisant ribotų sąlygų, jos organizavo renginius mokyklose, kultūros namuose, kolūkiuose, pristatinėjo literatūrą skaitytojams ir vykdė mobilias veiklas. Prie sklaidos prisidėjo ir vadinamieji „knygnešiai“ – formalūs aktyvistai, padėję užtikrinti nustatytus rodiklius. Mobilumas tapo neatsiejama bibliotekų dalimi – jis kilo iš praktinių aplinkybių ir noro pasiekti bendruomenes įvairiomis formomis. Tai leidžia naujai įvertinti bibliotekų įtaką sovietinės kaimo visuomenės kasdienybei.