Kazimiero Jauniaus lietuviškas kalbomokslis (1897): egzemplioriai Lietuvos atminties institucijose

Santrauka

XIX a. paskutiniuoju dešimtmečiu, stiprėjant tautiniam sąmoningumui, išaugo lietuvių kalbos gramatikų poreikis. Patenkinti šį poreikį ėmėsi tuo metu ypač aktyvi visuomenės grupė – studentai. Dorpate (dab. Tartu) studijavę Povilas Jakubėnas, Pranciškus Vanagas ir Romualdas Žakevičius hektografavo Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos paskaitų, skaitytų Žemaičių (Telšių) kunigų seminarijoje Kaune 1885–1892 m., konspektus – Lietùvišką Kalbomõkslį. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo sąlygomis hektografavimas tapo parankiu publikavimo būdu.
Šio tyrimo objektas – išlikę hektografuoto Jauniaus Lietuviško kalbomokslio egzemplioriai, saugomi Lietuvos atminties institucijose. Tikslai keli: patikslinti šio darbo hektografavimo istoriją, nustatyti ir aprašyti išlikusius egzempliorius, įvertinti jų funkcionavimą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Siekiant šių tikslų pirmiausia de visu apžiūrėti visi išlikę egzemplioriai, įvertinta būklė, įrišas, atlikta lyginamoji analizė. Lietuviško kalbomokslio funkcionavimui ištirti nustatytos egzempliorių proveniencijos, analizuoti rankraštiniai prierašai, taisymai, kitos skaitytojų paliktos žymos. Jų analizė leidžia įvertinti šio darbo sklaidą ir reikšmingumą XIX a. pabaigoje, lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi laikotarpiu. Be to, skaitytojų pažymėtos klaidos galėtų pasitarnauti ieškant iki šiol nenustatyto Lietuviško kalbomokslio protografo – konspektų, kurie buvo hektografuoti.