yrinėjant ir rašant Holokausto istoriją yra labai svarbu ne tik tinkamai atsirinkti (su tema, prieiga suderinti) pagrindinius pirminius šaltinius, bet ir rasti su jais adekvatų kritinį santykį. Jei kalbame apie Holokausto pradžios (kas kartu yra ir Holokausto Lietuvoje pradžios) istoriografiją, bent XXI amžiuje, toks santykis dažnam tyrėjui (-ai) yra iššūkis: veikiau linkstama automatiškai pasikliauti ar kvestionuoti atskiras šaltinių (pagal kilmę) grupes. Tai sukelia ir rimtų istorijos supratimo problemų, kai kurias jų ir mėginama aptarti straipsnyje. Pavyzdžiui, kaip sutrinka tokio supratimo galimybės, kai pasikliaujama, iš esmės pasiremiama konkrečiais (atsitiktiniais) pirminiais šaltiniais, neužklausiant jų radimosi aplinkos ir prasmės, kitus ignoruojant? Arba koks istorijos vaizdas klostosi, kai nesuvaldomos mėgintos taikyti ir pirmapradžio pasitikėjimo, ir principinio kvestionavimo nuostatos subjektyvių šaltinių atžvilgiu? Galiausiai, kokią reikšmę Holokausto situacijų istoriniam supratimui turi pirminių šaltinių, pirmiausia liudijimų „prikūrimo“, vėlesnio apdorojimo (prirašymas, perdarymas, kupiūros, braukymai) ignoravimas? Svarbu, kad tai ne tik šiandienio istorijos mokslo, bet ir Katastrofą išgyvenusių žydų mokslininkų iškart pokariu kelti klausimai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.