Straipsnyje analizuojamas 1944–1946 m. Lietuvos teritorijos išminavimo procesas, vykdytas pasitelkus sovietinę paramilitarinę organizaciją OSOAVIACHIM. Remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomais dokumentais, atskleidžiamas Lietuvos užterštumo sprogmenimis mastas bei sovietinės išminavimo politikos taikymas Lietuvos SSR. Tyrimas pirmą kartą nuosekliai rekonstruoja, kaip buvo organizuoti ir įgyvendinti išminavimo darbai, su kokiomis problemomis susidurta ir kas buvo jų priežastis: nepakankamas specialistų rengimas, priemonių stygius, vietos valdžios abejingumas, daug nelaimingų atsitikimų ir civilių aukų bei LSSR valdžios pastangos įtikti Maskvai. Specifinės LSSR sąlygos – nekolektyvizuotas kaimas, silpna industrializacija, silpnos periferijų administracijos struktūros ir visuomenės nepasitikėjimas okupacinėmis institucijomis – sunkino standartizuotos sovietinės praktikos taikymą. Oficialiai deklaruota, kad 1945 m. pabaigoje Lietuvos teritorija „išminuota“, tačiau liko daug sprogmenų. Tyrimas papildo istoriografiją, atskleisdamas karo palikimo, militarizacijos ir saugumo dilemų sąveiką Lietuvos pokario visuomenėje, taip pat šiandien aktualias potencialias saugumo problemas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.