Šiame straipsnyje nagrinėjama Romos studijų instituto (Istituto di Studi Romani) vykdyta kultūrinė diplomatija ir ideologinė sklaida Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. 1925 m. fašistinėje Italijoje įkurtas institutas propagavo romanità, t. y. romėniškos kultūros tęstinumo idealą, ir siekė atgaivintą lotynų kalbą paversti tarptautine mokslo bendruomenės kalba. Remiantis archyviniais dokumentais, tyrime atskleidžiama, kaip institutas siekė užmegzti ryšius Baltijos regione pasitelkdamas tiek diplomatinius kanalus, tiek universitetų partnerystę, galiausiai – tiesioginį susirašinėjimą su vietos mokslininkais. Nors geopolitiniai sukrėtimai ir Antrojo pasaulinio karo pradžia sutrikdė šias pastangas, straipsnyje jos analizuojamos kaip platesnių Italijos „švelniosios galios“ strategijos ir tarptautinės klasikinių studijų intelektinės istorijos dalis. Straipsnyje taip pat svarstoma, kad jei nebūtų buvę karo ir paskui Baltijos šalių okupacijos, klasikinė filologija šiame regione galėjo vystytis visai kita linkme.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.