Per tris Nepriklausomybės dešimtmečius lietuvių literatūrologus dekonstrukcija pirmiausia patraukė savo labiausiai neįprasta ir radikalia esencialistinio metafizinio mąstymo kritika ir nauja terminija ir, kad ir nelabai intensyviai, vis dėlto net trimis tendencijomis įėjo į jų tyrimus. Straipsnyje aptariamos trys dekonstrukcijos recepcijos kryptys nacionaliniame literatūros moksle ir kritikoje: 1) bendrųjų teorinių konceptų aiškinimasis (Jūratė Baranova, Eugenijus Ališanka, Birutė Meržvinskaitė, Asija Kovtun, Manfredas Žvirgždas), 2) pačių literatūros kūrinių dekonstrukcinių požymių tyrimai (Algis Kalėda, Jūratė Čerškutė, Inga Bartkuvienė, Jūratė Radavičiūtė, Mindaugas Grigaitis), 3) tendencijai būdinga literatūros kultūrologinė integracija ir paveldėtų chrestomatinių kūrinių bei kultūrinių reiškinių interpretacijų kritikos sustiprėjimas (Paulius Subačius, Nerija Putinaitė, Artūras Tereškinas ir kt.).