Verso la metà del Sedicesimo secolo, Bernardo Segni (Firenze, 1504 – ivi, 1588) pubblicò alcune traduzioni italiane con commentarî di alcune opere di Aristotele. Non era uno studioso e neppure aveva una affiliazione universitaria né poteva vantare una profonda conoscenza della lingua greca, ma operava nel clima culturale del Duca di Firenze Cosimo I de’ Medici (Firenze, 1519 – ivi, 1574) e dell’Accademia Fiorentina, il cui obiettivo era amplificare la centralità culturale di Firenze e della sua lingua. In questo lavoro vengono analizzati alcuni luoghi della sua traduzione e del commento all’Etica Nicomachea di Aristotele (Firenze 1550; ristampa Venezia 1551). Attraverso questa analisi emergeranno alcune caratteristiche del metodo dell’autore, come gli scopi didattici, di certo legati al tipo di pubblico cui l’opera è rivolta, la (scarsa) conoscenza degli autori classici e delle sue fonti, e la tendenza al continuo dialogo con il presente.
Keletas pastabų Bernardo Segni Nikomacho etikos vertimuiXVI a. Bernardo Segni (1504–1588) išleido keletą Aristotelio darbų vertimų ir jų komentarų italų k. Nepaisant to, jog Segni nebuvo mokslininkas, nedirbo universitete ir neturėjo gilių graikų k. žinių, jo darbą sąlygojo Florencijos valdovo, kunigaikščio Kozimo I (1519-1574), kultūros politika ir Florencijos akademijos veikla, nukreipta į Florencijos regiono ir jos dialekto kultūrinį konsolidavimą. Šiame straipsnyje analizuojamos kelios ištraukos iš jo vertimo ir komentaro Aristotelio Nikomacho etikai. Teksto analizė atskleidžia didaktinius vertimo ir komentaro tikslus, siejamus su Segni skaitytojais, klasikinių šaltinių (ne)išmanymu ir dialogu su jo dabartimi.
Reikšminiai žodžiai: Aristotelis, Renesansas, šnekamoji italų kalba, Florencijos akademija, Bernardo Segni.