Atomo nukrypimas Epikūro filosofijoje ir iš atsitiktinumo kylantis prieštaravimas laisvajai valiai
Standartinis argumentas prieš laisvąją valią yra toks: a) jei determinizmas teisingas, tai visi veiksmai nulemti iš anksto ir laisvos valios bei moralinės atsakomybės nėra; b) jei egzistuoja atsitiktinumas, o mūsų veiksmai sukelti atsitiktinumo, tai mes nieko nekontroliuojame ir laisvos valios bei moralinės atsakomybės nėra. Kaip nurodo Ciceronas, Epikūras gynė laisvos valios sąvoką teigdamas, kad egzistuoja trečia – atsitiktinė – atomo judėjimo rūšis – nukrypimas. Iš pirmo žvilgsnio ši mintis atveria Epikūrui b punkto kritiką. Straipsnyje keliamas klausimas, ar tai tiesa.
Priežasties ir loginį determinizmą Epikūras laikė dviem tos pačios tezės dalimis. Daugiausia nerimo jam kėlė priežasties determinizmas, atimantis galimybę elgtis kitaip ir paneigiantis moralinę atsakomybę. Tai, kad galimybė elgtis kitaip yra būtina moralinės atsakomybės sąlyga, vadinama alternatyvių galimybių principu. Straipsnyje pateikiama argumentų, kodėl, nepaisant šiuolaikinių filosofų prieštaravimų, šio principo atsisakyti negalima.
Epikūro siekis ginti laisvos valios sąvoką analizuojamas kaip bandymas užtikrinti galimybę elgtis kitaip. Įsigilinus į De Rerum Natura 2.251–293 eilutes, matyti, kad Lukrecijaus argumentas yra „laisvas veiksmas, vadinasi, nukrypimas“, o ne „nukrypimas, vadinasi, laisvas veiksmas“. Tai leidžia daryti išvadą, kad nukrypimas – pamatinė valingų veiksmų sąlyga, bet ne tiesioginė jų priežastis. Tiesioginė priežastis yra svarstantis protas. Minėtą svarstančio proto pobūdį laiduoja Epikūro neredukcinis atomizmas, traktuojantis svarstantį protą kaip kylantį reiškinį, kurio neįmanoma tiesiogiai redukuoti į atomus. Straipsnyje įrodoma, kad iškilimo sąvoka ne tik suderinama su Epikūro atomizmu – ji yra ir atomizmo pasekmė.
Straipsnyje aptariami du iškilimo sąvokos prieštaravimai: aiškinamasis fizinės sferos uždarumas ir epifenomenalizmas. Aiškinamasis fizinės sferos uždarumas leidžia daryti iškilimo šalininkams nepriimtinas prielaidas, o epifenomenalizmą paneigia Epikūro filosofija, atkreipdama dėmesį į tai, kad laisvoji valia yra plačiai paplitęs jutiminis suvokimas, o determinizmo alternatyva paneigia save. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad pastarieji du teiginiai – laisvos valios jutiminis suvokimas ir determinizmo savęs paneigimas – sudaro tikrąjį Epikūro argumentą už laisvąją valią. Bet koks argumentas, paremtas nukrypimu, yra retrospektyvus ir leidžia daryti prielaidą, kad laisvos valios sąvokos teisingumui buvo pritarta dėl kitų priežasčių. Tokį argumentą įmanoma apginti kaip retrospektyvųjį.