Jau savo penkiose stambiausiose poemose, parašytose prieš „Kenterberio pasakojimus“, Čoseris iškyla kaip savitas ir didis anglų nacionalinis poetas. Tačiau jis dar priklausomas nuo viduramžiškų literatūrinių konvencijų: „Hercogienės knyga“, „Paukščių parlamentas“, „Šlovės namai“, „Knyga apie garbingąsias moteris“ parašytos tradicine sapno-regėjimų forma.
Dažnai poemose randamos personifikuotos moralinės kategorijos: Gailestis, Žiaurumas ir kt. „Paukščių parlamento“ alegorinės paukščių figūros rodo poeto kritišką požiūrį į savo meto visuomenę. Poemose jau randame ir realistine maniera sukurtų charakterių, nors dar statiškų – Juodasis Riteris („Hercogienės knyga“). Laipsniškai charakteriai tampa vis labiau individualizuoti ir dramatiški, jų veiksmai motyvuoti – Troilas, Krizeida („Troilas ir Krizeida“).
Naujai Čoseris įveda tradicinį pasakotoją – pirmąjį asmenį: „Aš“ ne tik pasakotojas ir komentatorius, bet ir aktyvus dramatinio veiksmo dalyvis. Kartais pasakotojo ir poeto pozicija sutampa – filosofiniuose apmąstymuose, moralinėse sentencijose.
Savo poemose Čoseris tarsi sintezuoja viduramžių literatūrinius žanrus: alegorinė, eleginė, satyrinė poema, kurtuazinio romano dvasia parašyta poema, tragiškas pasakojimas, lyrika (lyrinis eilėraštis, meilės daina, rondelis, alba), laiškas ir kt. Poemose į epinį-dramatinį pasakojimą dažnai įterpiamos lyrinės dainos, lyriniai eilėraščiai. Dažnai išryškėja naujų žanrų kontūrai – poetinės ir satyrinės dramos, net realistinio apsakymo.
Poemų charakterių ir vaizdų sistema, keliamų problemų aktualumas liudija, kad Čoseris – ne tik sudėtingos viduramžių, bet taip pat ir priešrenesansinės kultūros kūrėjas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.