Gorkis ir Lunačiarskis ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios ginčai dėl tarybinės dramaturgijos vystymosi kelių

Santrauka

Straipsnyje, pasiremiant ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje vykusios polemikos dėl tarybinės dramaturgijos vystymosi kelių medžiaga, nagrinėjama tradicijų ir novatoriškumo problema literatūroje. Iki šiol vyravo nuomonė, kad minėtoje diskusijoje buvo dvi priešingos pusės: Kiršono-Afinogenovo ir Višnevskio-Pogodino. Straipsnyje parodoma, kad buvo ir trečioji linija - Gorkio-Lunačiarskio, kuri, iš esmės skirdamasi nuo pirmųjų, rodo to meto estetinės minties pasiekimus.

Apie Gorkį ir Lunačiarskį, kaip betarpiškus diskusijos dalyvius, ir jų poveikį jos eigai kritinėje literatūroje dar nebuvo kalbėta, nors ne kartą buvo pabrėžiama jų, ypač Gorkio, kūrybos ir kritikinės veiklos įtaka tarybinės literatūros vystymuisi.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dramaturgijoje išryškėjo dvi kryptys: socialinė-psichologinė ir herojinė-monumentalinė. Diskusijoje, kur plačiai buvo kalbama apie naujo, proletarinio stiliaus sukūrimą, Kiršonas-Afinogenovas (socialinės-psichologinės krypties šalininkai) monumentaliosios dramos nenorėjo laikyti proletariniu stiliumi, o Višnevskis-Pogodinas psichologinę dramą vadino buržuazine.

Gorkis ir Lunačiarskis prisilaikė tos nuomonės, kad abi kryptys yra proletarinės, kiekviena savitai atspindi įvairias gausios įvykių ir charakterių tikrovės puses, ir abiejų atsiradimą apsprendė pats gyvenimas, kad proletarinis stilius literatūroje neišvengiamai turi būti ir bus įvairus formų bei žanrų atžvilgiu.

Novatoriškumo šalininkai, atsisakydami klasikinės dramos tradicijų, „pasenusių buržuazinių" kanonų ir normų, stengėsi sukurti naujus, proletarinius kanonus, dažnai neatsižvelgdami į dramaturgų pateikiamą medžiagą. Kiekvienas laikė teisinga tik savo nuomonę, proletariniais - tik jų sukurtus kanonus. Gorkis ir Lunačiarskis siekė, kad nebūtų išeinama už draugiškos diskusijos ribų, kad ji nevirstų ginčais, peštynėmis. Todėl jie daug vietos skyrė literatūrinės polemikos stiliaus klausimams.

Jie buvo tos nuomonės, kad neverta atsisakyti nuo vienų kanonų kitų, kad ir „proletarinių", naudai. Spręsti apie tai, koks bus proletarinis stilius dramaturgijoje, galima tik giliai ir visapusiškai išnagrinėjus abiejų stilių šalininkų kūrybines sėkmes ir nesėkmes, gerai susipažinus su visa to laiko dramaturgija.

Kovodami prieš nihilistinę monumentalizmo šalininkų pažiūrą į klasikinio meno tradicijas, Gorkis ir Lunačiarskis rėmėsi lenininiais principais ir teigė, kad proletarinis menas turi būti kuriamas tik ant visos žmonijos amžių bėgyje sukurtų meno lobynų pagrindo.