Paprastai, nagrinėjant psichologinę analizę satyroje, akcentuojami tie bruožai, kurie jungia ją su grotesku. Šiame straipsnyje mėginama apibrėžti, kokias naujas, specifines gyvenimo puses, nepavaldžias groteskui, atskleidžia psichologinė analizė įžymaus rusų satyriko - Ščedrino kūryboje (8-tas XIX a. dešimtmetis).
„Vieno miesto istorijos“ sąlyginėse figūrose rašytojas statiškai įkūnijo „automatinę“ asmenybės atžvilgiu socialinę jėgą. Tuo tarpu sielos dialektika jo satyroje („Ponai Golovliovai“, „Skaudi vieta“, „Saikingumo ir akuratumo aplinkoje“) atskleidžia gyvenimo dinamiką - asmeninio ir socialinio pradų sintezę.
Visapusiškai tyrinėdamas buržuazinę tikrovę, Ščedrinas nukreipė dėmesį į visuomenės ir individo santykių krizę: objektyviai žmogus kapitalistinėje visuomenėje, kaip niekada anksčiau, tapo socialine būtybe, bet tuo pačiu laiku jis pavirto ir atskiru individu. Ši asmenybės susvetimėjimo problema - viena iš pagrindinių 8-to dešimtmečio satyriko apybraižose („Saikingumo ir akuratumo aplinkoje“).
Ščedrinas savotiškai išaiškina sąmonės vystymosi dėsnius. Skirtingai nuo Dostojevskio ir Tolstojaus, kurie domėjosi pirmiausiai aktyvia, nukreipta į radikalius moralinius sprendimus, psichika, Ščedrinas tyrinėja susvetimėjimo „idiliją“ - nuotaiką, būdingą socialiniams sluoksniams, suinteresuotiems atgyvenusiųjų santykių išlikimu. Jis parodo, kad „savo sąskaita“ nespręsdamas konfliktų, mėgindamas įsitvirtinti neatsakingumo pozicijoje, žmogus neišvengiamai artėja prie moralinės degradacijos, prie savikontrolės netekimo, prie nesąmoningo veidmainiavimo, ir - pagaliau, prie sunkaus atsiskaitymo su sąžine. Pabrėždamas savo herojų juokingumą, „kvailystę“ - jų atkaklų siekimą iliuzorinio tikslo, Ščedrinas suteikia psichologinei analizei satyrinę kryptį.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.