Straipsnyje pateikiama lyginamoji dviejų skirtingais laikotarpiais parašytų fantastikos kūrinių – vėlyvojo sovietmečio rašytojo Vladislavo Krapivino romano „Balandinė geltonojoje pievoje“ (19831985), postsovietinio laikotarpio Makso Frajaus literatūros tekstų „Atėjūnas“ (1996) ir „Vėjų ir saulėlydžių valdovas“ (2014) – analizė. Abu tekstus jungia fantastikos siužeto portalo paieška, kurioje veikėjo perėjimą iš kasdienės tikrovės į fantastinį pasaulį lydi apmąstymai apie galimus susitikimus su tautiečiais naujojoje realybėje.
Tyrimaspadeda išskirti tris sąveikų modelius. Totalitarinės epochos fantastikoje (V. Krapivinas) vyrauja nostalgiška tėvynės idealizacija ir tautiečių iš karto priimama bendrystė, sukurianti darnią bei aktyvią diasporą, kovojančią prieš totalitarinę ideologinę sistemą. Tuo tarpu Makso Frajaus postsovietinė fantastika iš pradžių vaizduoja ryškų tautiečių atstūmimą, laikant juos grėsme kitam pasauliui („Atėjūnas“). Ši perspektyva vėliau transformuojasi į trečią modelį – dvasios bendraminčių priėmimą ir paramą jiems, nepriklausomai nuo jų kilmės („Vėjų ir saulėlydžių valdovas“). Tyrimas parodė, kad šie pasakojimai atspindi požiūrį į imigraciją ir diasporą, juose pateikiamas žvilgsnis iš totalitarinės visuomenės vidaus (V. Krapivinas) ir atskiro žmogaus, jau išsilaisvinusio iš totalitarizmo gniaužtų, žvilgsnis (Maksas Frajus).
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.