Straipsnyje savikūros aspektu tyrinėjamas Onos Pleirytės-Puidienės dienoraštis Mano gyvenimo knyga (1905–1929). Pasirėmus Stepheno Greenblatto savikūros (angl. self-fashioning) samprata, teorinė žiūra konkretinama aptariant dienoraščių tyrimus atnaujinusią feministinę literatūros kritiką. Straipsnio teorinius tyrimo aspektus aktualizavo Jennifer Sinor ir Rebecca Steinitz, sutelkusios dėmesį į konkrečią dienoraščio rašymo praktiką ir iš jos kylančius klausimus. Pleirytės-Puidienės dienoraštyje kuriama idealistės Vaidilutės figūra turi dvinarę tapatybės struktūrą, pačios rašytojos pristatomą kaip viešumoje dėvimos skirtingos kaukės bei privačiai rodomas tikrasis veidas. Vaidilutės figūra reprezentuoja dominuojančią to meto moteriškumo normą – tai moraliai už aplinkinius viršesnė, pasiaukoti dėl kitų pasirenkanti moteris. Šią tapatybę, ryškiausiai kuriamą I ir II dienoraščio dalyse, komplikuoja neįrašyti, bet tekste juntami savivaizdžio aspektai: lyties tapatumas, ligos ir priklausomybės, akivaizdžiausi III dienoraščio dalyje. Savikūra Onos Pleirytės-Puidienės dienoraštyje atskleidžia, kad dienoraštis, tradiciškai laikomas privačiu rašymu, yra ne tik individualaus savikūros proceso, bet ir kultūrinių normų formuojamas tekstas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.