Tarp propagandos ir estetinės patirties laisvės: Laimono Noreikos poezijos skaitymai vėlyvuoju sovietmečiu

Santrauka

Straipsnyje analizuojama poezijos populiarinimo strategijų sistema sovietmečio Lietuvoje, vertinamas jos veiksmingumo ambivalentiškumas. Straipsnio pirmoje dalyje rekonstruojama literatūros propagandos institucinė sistema ir jos socialinis kontekstas, daugiausia dėmesio skiriama Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu ypač išpopuliarėjusiai literatūrinių renginių formai – poezijos vakarams, kuriuose poeziją skaitydavo profesionalūs aktoriai. Antroje dalyje aptariamas aktoriaus Laimono Noreikos literatūrinių „koncertų“ populiarumo fenomenas ir Noreikos retorikos įtaigumas aptariamo laiko kontekste. Kaip šaltiniai pasitelkiami LTSR Grožinės literatūros propagandos biuro archyviniai dokumentai, Laimono Noreikos dienoraščiai ir amžininkų atsiliepimai.
Remiantis Jacques’o Rancière’o estetikos politikos teorija, teigiančia, kad estezė turi galią perorganizuoti visuomenės juslinę patirtį, ugdyti kritinį žvilgsnį ir pažadinti nuslopintą valią, galima daryti išvadą, jog režimo pastangos kontroliuoti visuomenės vertybinį ugdymą, pasitelkiant ir populiarinant poeziją, t. y. užtikrinant rinktinės poezijos sklaidą per radiją, spaudą, poezijos renginius, chorinę muziką ir knygų leidybą, turėjo dvejopą poveikį. Viena vertus, tokia politika stiprino poezijos prestižą ir moralinį autoritetą, kuris emocine ir psichokultūrine prasme atliko religijos – iš oficialios sistemos eliminuoto dėmens – pakaitalo vaidmenį. Kita vertus, poezijos sklaida, suvokta kaip moralinio-estetinio auklėjimo projektas, turėjo ir nenumatytą „šalutinį poveikį“ – aktorių įtaigiai skaitomi ir performatyviai perprasminami poezijos tekstai, ypač klasika, skatino individualesnį subjektyvumą (kaip priešpriešą antiindividualistinei masinei visuomenei), kritinį santykį su tikrove ir galėjo stiprinti alternatyvios valios raišką visuomenėje.