Straipsnyje analizuojama Periklio paskutinė kalba Tukidido Istorijoje (2.60–64) kaip atvejis, atskleidžiantis racionalaus politinio sprendimo priėmimo ribas krizinėje situacijoje. Periklis siekia įtikinti atėniečius tęsti karą, naudodamasis racionalia argumentacija, tačiau jo retorikoje glūdi esminė prieštara – tikėjimas beribe Atėnų jūrine galia. Šis motyvas, tuometinėje situacijoje nepaveikęs piliečių nuotaikų, vėliau tapo ideologiniu pagrindu ekspansinei politikai, vedusiai į polio žlugimą. Straipsnyje teigiama, kad Tukididas sąmoningai kuria dviprasmišką Periklio portretą: kalbà vienu metu išreiškia pastangas išsaugoti valstybę ir kartu suformuoja ideologiją, kuri ją pakerta. Analizė grindžiama Tukidido suformuluota sprendimų priėmimo schema (1.75.3, 1.76.2), atskleidžiančia, kaip Periklio retorika susiduria su emociniu visuomenės atsaku. Kalba įgyja tragišką dimensiją, o Periklio figūra išryškina žmogaus ir bendruomenės politinio mąstymo ribas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.