Straipsnyje analizuojami antikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) vartojimo atvejai dviejų VDU klasikinės filologijos absolventų, Antano Dambrausko ir Leono Valkūno, laiškuose, rašytuose daugiausia sovietmečiu ir apimančiuose beveik penkis dešimtmečius. Sovietmečiu, kai bendravimas, ypač laiškais, negalėjo užtikrinti privatumo, šių kalbų vartojimas jiems suteikė galimybę išplėsti perduodamos informacijos prasmes, išsaugoti intelektinį savitumą ir paryškinti perduodamas mintis. Tyrime išskiriamos trys pagrindinės Antikos kalbų vartosenos kategorijos: pavienės frazės, tiesioginės citatos iš Antikos autorių ir originalūs lotynų kalba parašyti sakiniai. Aptariama, kada ir kokiais atvejais šios raiškos formos veikė kaip Ezopo kalbos mechanizmai, leidę perteikti mintis, suprantamas tik laiško autoriui ir jo adresatui. Be to, nagrinėjami atvejai, kai minėtos kalbos buvo vartojamos kitais tikslais, pavyzdžiui, siekiant išreikšti užuojautą ar pagarbą, kartu suteikiant jausmų raiškai autentišką humanistinį skambesį. Straipsnis taip pat atskleidžia antikinių kalbų reikšmę sovietinės Lietuvos intelektualams, išsilavinimą įgijusiems nepriklausomoje Lietuvoje, bei jų kultūriniam identitetui, rodo pastangas puoselėti europinę kultūrą esant sudėtingoms istorijos aplinkybėms.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.