Politinio stabilumo sąvoka gali būti suvokiama įvairiai: kaip politinių krizių nebuvimas, nuosaiki ir nepoliarizuota visuomenė, valstybinės politikos rutinizacija ir pan. Šiame straipsnyje politinis stabilumas siejamas pirmiausia su tarpinstitucinių santykių darna. Lietuvos pusiau prezidentiniame režime, kurį įtvirtino 1992 m. priimta Konstitucija, pagrindiniais politinio žaidimo veikėjais laikytini Seimas ir Prezidentas. Galima daryti prielaidą, kad neįtempti , aiškūs ir pakankamai korektiški prezidento ir parlamento santykiai ne tik padidina kompromisinio (t.y. pripažįstamo visoje sistemoje) sprendimo tikimybę, bet ir susilaukia visuomenės paramos, kuri šalies politinei santarvei turi labai didelės reikšmės. Straipsnis grindžiamas keturių pusiau prezidentizmo modelių analize, siekiant įvertinti kiekvieno jų galimybes bei pasekmes Lietuvos valstybės politiniam stabilumui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.