Karo kalba (-os): diskursyvinis tarpvalstybinių konfliktų lingvistinės konstrukcijos pagrindas

Santrauka

„Karas“ yra nuolatinė pasaulio politikos problema. Naudojantis įžvalga, kad karas yra socialiai konstruojamas reiškinys (Bartelson, Butler, Wilhelmsen), kurį, anot Barkawi, reikia „tirti…, o ne aiškinti ar suskaičiuoti remiantis tarptautinių santykių teorijomis“, šiame straipsnyje siūloma originali teorinė prieiga, skirta išryškinti kalbos vaidmenį formuojant šiuolaikinius tarptautinius konfliktus. Straipsnis reflektuoja karo tęstinumo pasaulio politikoje faktą, nors per daugelį amžių yra susiformavusių išsamių normatyvinių, teisinių, moralinių ir net estetinių šios tarpvalstybinės sąveikos formos atmetimų. Rimtai vertindamas šias nuostatas, tyrimas nagrinėja, kaip „karo kalba“ (pasirinktinis tarptautinių problemų, santykių ir net veikėjų formų įrėminimas militarizuotomis metaforomis ir simbolinėmis invokacijomis) įgyvendina tam tikrus procesus, dalyvaujančius kuriant ginkluotą (tarptautinį) konfliktą. Konkrečiai – siūloma teorinė sistema teigia, kad karo kalba ne tik atspindi, bet ir aktyviai formuoja nuostatas bei sprendimus, vedančius į konfliktą. Šitaip įrėmindama tarptautinius ginčus, kalba sukuria simbolinę erdvę, kurioje smurto naudojimas ima atrodyti leistinas, naudingas ir, galiausiai, būtinas. Straipsnyje teigiama, kad karo metafora veikia per vadinamąją „įprasto saugumo kalbą“ (Leader Maynard 2022) ir iš tiesų ją persmelkia, tapdama neatskiriamu šiuolaikinės tarptautinės valstybių sistemos elementu. Sąmoningai pasitelkdama tokias lengvai aktualizuojamas įrėminimo formas karo kalba skatina vidaus auditorijų, tarptautinės diplomatijos ir (politinių) elitų radikalizacijos ciklą. Taip straipsnis pradeda kelti klausimą, kaip mes patys įsikalbame karą.