Darbe keliama hipotezė, kad M. Bachtino chronotopas yra kūrybinė kategorija, įsitarpinusi epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo dinamikoje. Atliekant šios idėjos konceptualinę analizę sugretinamos dvi filosofinės pozicijos – Bachtino konstitutyvios literatūros kategorijos, t. y. chronotopo, teorija ir I. Kanto transcendentalinė estetika bei transcendentalinis schemiškumas. Šių pozicijų sugretinimas parodo, kad chronotopas pranoksta pirminį literatūros analizės lauką ir yra interpretuotinas ne tik kaip pažįstančiojo juslinę patirtį apibrėžianti epistemologinė, bet ir kaip sociokonstruktyvistinė kategorija, kuri suteikia tikrovei simbolinių socialinių institutų visumos vaizdinį. Tokiu būdu siūloma suprasti tikrovę kaip daugiadimensį vaizdinį.