Straipsnyje analizuojama aukštesnės realybės patyrimas, kuomet subjektai jaučia ar galvoja, kad kaip tik tai, su kuo jie susiduria, ir yra pati realybė, kad šioji yra „tikresnė tikrovė“, hiperrealybė. Pagrindiniai nagrinėjami šios savotiškos metakognityvinės supervizijos pavyzdžiai yra priešmirtinio, psichodelinio ir mistinio patyrimo liudijimai. Juos interpretuoju remdamasis visų pirma filosofine fenomenologija ir realybės pojūčio teorijomis. Aš kritiškai analizuoju ir siekiu papildyti Martino Fortier modelį bei jo realybės pojūčio taksonomiją. Siūlau triadinį realybės patyrimo modelį ir, remdamasis aukštesnės realybės patyrimo liudijimais, teigiu, kad viena realybės patyrimo dimensijų yra tiesiog aukštesnioji realybė, o kitos dvi – tai arba akivaizdus panirimas į realybę, arba veržlus kasdienio patyrimo suspendavimas.