Santrauka
Straipsnyje analizuojama moterų darbinio užimtumo problemos remiantis 1966 m. atliktu dviejų įmonių (Vilniaus „Lelijos“ susivienijimo ir „Audėjo“ kombinato) dirbančiųjų sociologiniu tyrimu. Pateikiami, apibendrinami ir interpretuojami statistiniai duomenys apie įmonėse dirbančiųjų moterų amžių, stažą, išsilavinimą, kvalifikaciją, darbo efektyvumą. Teigiama, kad tobulinant socialistinius gamybinius santykius, iškyla moterų darbo specifinių problemų, kurioms spręsti būtina imtis atitinkamų socialinio reguliavimo priemonių. Autorės teigimu, svarbiausia problema yra ta, kad moterų įtraukimo į visuomeninę gamybą tempų neatitinka tie tempai, kuriais plečiamos gyventojų materialinių-buitinių poreikių tenkinimo visuomeninės formos. Straipsnyje pateikiamos konkrečios rekomendacijos įmonių vadovybei dėl dirbančiųjų moterų darbo sąlygų gerinimo, kvalifikacijos kėlimo, darbo režimo ir buitinio aptarnavimo.
