Straipsnyje nagrinėjama mokslo raidos problemos, mokslinio žinojimo naujumo klausimas, aptariama mokslo krizių sąvoka. Teigiama, kad žmogaus galvosena priešinasi naujovėms ir iš inercijos ilgai nepritaria naujoms, pažangesnėms teorijoms ir sąvokoms. Aptariamos konkrečios mokslo teorijos ir atradimai, kurie dėl minėtos priežasties ilgai nesulaukė pripažinimo: judėjimo reliatyvumo principas, optinių lęšių taikymas pasaulio stebėjimui, evoliucijos teorija, elementariųjų dalelių samprata ir kt. Nuo seno pastebima mokslo suprofesionalėjimo, užsidarymo tendencija veda į tai, kad nauji faktai nebetelpa senosios galvosenos kategorijose, prasideda sąmyšis, o mokslo krizės reiškiniai panaudojami argumentuojant pasaulio nepažinumą. Dialektinio materializmo požiūriu mokslo krizės kyla dėl metafizinio galvojimo būdo ir senų kategorijų sustabarėjimo. Pabrėžiama, kad nurodyti ir padėti įveikti tokius gnoseologinius barjerus yra vienas iš aktualiausių materialistinės filosofijos uždavinių.
