Santrauka
Straipsnyje aptariami socialiniai psichologiniai gimstamumo aspektai Lietuvoje. Atliktos apklausos ir tyrimai parodė, kad krašte vyrauja pastovi gimstamumo mažėjimo tendencija. Pagal Sąjunginį 1959 m. gyventojų surašymą vidutinis šeimos dydis Lietuvoje buvo 3,6, pagal 1970 m. surašymą – 3,4, o pagal paskutinį 1979 m. surašymą – jau tik 3,3 žmogaus. Vaikų poreikis, kaip ir bet kuris kitas socialinis poreikis, yra specifinio reprodukcinio elgesio varomoji jėga. Vaikų poreikio mažėjimas glaudžiai susijęs su sutuoktinių nešeiminėmis orientacijomis. Šį ryšį rodo tai, kad faktinio, laukiamo ir pageidaujamo vaikų skaičiaus rodikliai mažesni protinio darbo darbuotojų šeimose. Mažiau vaikų turi, laukia ir pageidauja tos šeimos, kuriose sutuoktinių išsimokslinimas aukštesnis. Gimstamumas Lietvoje įgavo ryškią mažėjimo tendenciją iki lygio, kuris neužtikrina paprastos gyventojų reprodukcijos ateityje. Ši tendencija nėra laikina ir turi visuotinį pobūdį, nes yra visuomenės socialinio-ekonominio vystymosi pasekmė. Dominuoja psichologiniai gimstamumo motyvai, kurie paprastai sąlygoja pirmojo vaiko gimimą, o ekonominių ir socialinių motyvų poveikis gimstamumui mažas.
