J. Rawlso "Teisingumo teorijos" pagrindinių nuostatų analizė

Santrauka

Straipsnyje pristatomos ir aptariamos J. Rawlso veikalo „Teisingumo teorija“ pamatinės sąvokos“: teisingumo, teisingumo subjekto, kooperacijos idėjos, gerai tvarkomos visuomenes, „nežinojimo šydo“, teisingumo principų ir kt. J. Rawlso teisingumo principai vertinami dviem aspektais – nuoseklumo ir klaidos vengimo. Pirmuoju požiūriu polemizuojama su kai kuriais J. Rawlso kritikais, teigiančiais I. Kanto ir T. Hobbeso įtaką jam. Vertinant teisingumo principus klaidos vengimo aspektu, teorija tiriama jos pačios sau išsikelto uždavinio požiūriu, t. y. apžvelgiant, ar J. Rawlsui pavyko sukurti grynai procedūrinę teisingumo teoriją. Aiškinamasi, ar J. Rawlsas teisingumo sąvokai nesuteikė naujų reikšmių, kurios pakeistų jo teorijos vertinimo klaidos vengimo požiūriu išvadas. Teigiama, kad J. Rawlsas yra nuoseklus, nes iš kantiškųjų premisų jis išveda kantiškuosius rezultatus – valios autonomijos charakteristikas turinčius teisingumo principus. Jis naudoja kontraktinę terminologiją išreikšti savo kantiškajai teorijai – giluminis ir paviršinis teorijos lygmenys nėra painiojami.