Žmogus naujųjų amžių filosofijoje

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiami asmenybės problemos sprendimo būdai naujųjų laikų filosofijoje. R. Descartes’o koncepcijoje žmogus praranda savo vientisumą suskildamas į kūniškąją ir dvasinę substanciją. B. Spinoza pasisakė prieš šį dualizmą: žmogų jis apibrėžė kaip vientisą gamtos dalį, kartu apribodamas ir žmogaus laisvą valią. XVIII a. materialistai žmogų laikė gamtos reiškiniu, todėl jo prigimčiai tirti taikė gamtos mokslų metodus. Prancūzų švietėjai manė, kad žmonių elgesys priklauso nuo jų asmeninių interesų, todėl dorovės klestėjimo visuomenėje svarbiausioji sąlyga yra asmeninių interesų sutapimas su visuomeniniais. Tokioje etikoje teisingi įstatymai remiasi žmonių dorybėmis, o jos – teisingais įstatymais. Pati gamta nurodo ryšį tarp naudos ir dorybės. Dorovė aiškinama kaip gamtos reiškinių tarpusavio sąveikos rezultatas, tai tokiai etikai daugiau būdingas fatalizmo, o ne valios laisvės teigimas. Daroma išvada, kad XVIII a. materialistų filosofija negalėjo būti asmenybės problemos sprendimo pagrindu. Jos sprendimas yra labiau pagrįstas R. Descarteso bei B. Spinozos filosofijoje.