Dvasinė kultūra: ir situacija ir problemos

Santrauka

Straipsnyje apibrėžiamos dvasinio gyvenimo, dvasinės kultūros sąvokos. Materialinę kultūrą sudaro gamtos jėgų suvaldymas, o dvasinės kultūros sąvoka nusako žmogaus prigimties išlavinimą, jo išplėtotas kūrybines galias, tam tikroje istorinėje epochoje pasiektą žmogaus vidinio gyvenimo aukštumą, laisvės horizontus, žmogaus aktyvios savikūros lygį. Savo formomis (mokslas, moralė, menas, religija ar ateizmas, politika, teisė) dvasinė kultūra aprėpia visas žmogaus, kaip būtybės, ypatybes: intelektą, moralę, estetinius, socialinius idealus, t. y. jo santykius su savimi ir kitais, su sociumu ir universumu. Akivaizdžiausiai dvasinio gyvenimo situacija išryškėja per būties, gyvenimo prasmės sampratą, kuri atsispindi gyvenimo būde. Apžvelgiama šiuolaikinė dvasinio gyvenimo situacija, aptariamas materialinės ir dvasinės kultūros santykis, skirtingos žmogaus sampratos. Pabrėžiamas mokymo ir lavinimo vaidmuo žmogaus raidoje: jie yra žmogaus, jo gyvenimo sampratos ir pasaulėžiūros ugdymas. Svarstoma apie mokslo padėtį dvasinėje kultūroje, keliami klausimai, kodėl mokslo laimėjimai vis labiau išstumia fundamentalius žmogaus ir būties klausimus, kaip mokslas gali nuskaidrinti asmenybę, jos būtį.