[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Šiame straipsnyje bandoma aiškintis, kaip balsas, garsas ir triukšmas tampa ugdymo objektu, instrumentu, aplinka ir kodėl jis svarbus dabarties ugdyme. Atsiribojus nuo grynai muzikinio ugdymo ir jo tikslų bei reikšmės meniniam ugdymui, straipsnyje diskutuojamos skirtingos teorijos ir jų prieigos, siekiama suprasti, kokią naudą gali teikti garso bendrajame ugdyme tyrimai ir ugdymas garsu. Analizei pasirinktos tradiciškai šiai tematikai taikomos kritine teorija paremtos kritinės pedagogikos prieigos. Šios, pabrėžiančios ugdytinio „balsą“, pratęsiamos postmodernistinės ir posthumanistinės ugdymo filosofijos prieigomis, kurioms rūpi garsas kaip aktualizuotas ir kaip potencialus bei triukšmo, kaip nepageidaujamo garso, percepcija. Galiausiai įvertinama, kad būdamos skirtingos daugeliu ugdymo tyrimų atvejų abi prieigos (kritinės pedagogikos ir postmodernistinės bei su ja siejamos posthumanistinės ugdymo filosofijos) yra viena kitą pastiprinančios ir atveriančios iki šiol nepakankamai suprastą ugdymo garsu reikšmę.