Straipsnyje nagrinėjamas estetinio patyrimo emancipacinis potencialas, tarpusavyje gretinant Immanuelio Kanto, Friedricho Schillerio bei Jacquesʼo Rancière’o tekstus. Tvirtinama, kad Rancière’as ne tik perima Kanto–Schillerio palikimą, bet ir jį transformuoja, perkeldamas laisvės klausimą nuo laisvo gebėjimų suderinimo ar moralinės autonomijos prie prasmę ardančio lygybės patyrimo. Kantas ir Schilleris nesuinteresuotą stebėtojo patyrimą apibrėžia estetiniais ar etiniais terminais, tačiau Rancière’as jį interpretuoja kaip sąlygą, galinčią sukelti kovą dėl lygybės. Straipsnyje bandoma atsekti visą šią painią genealogiją ir parodyti, kaip Rancière’o estetinio patyrimo suvokimas pašalina hierarchijas ir atveria erdvę disensusui. Disensusas yra vienintelė erdvė, kurioje gali „vykti“ politika. Išryškinus konceptualinius žingsnius nuo Kanto sensus communis prie Schillerio žaismo varos (Spieltrieb) bei Rancière’o disensinio sveiko proto, straipsnyje atskleidžiama, kaip, Rancière’o požiūriu, estetika pasirodo kaip nesutarimų sritis. Atskleidžiama, kad estetinis patyrimas yra politinis aktas, sutrikdantis nustatytas reikšmių sistemas. Taip pat parodoma, kaip estetinis patyrimas generuoja lygybę per nesutarimą, estetinę kontempliaciją transformuodamas į tokią būseną, kurioje pasiekiama emancipacija nuo įsigalėjusios prasmės ir reikšmės tvarkos.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.