Gedulas dažnai įrėminamas kaip emocijų seka, kurią galima aprašyti, išgyventi, „užbaigti“ ir grįžti į ankstesnę „normalią“ būklę. Straipsnyje siekiu atskleisti, kad gedulas yra kur kas gilesnė egzistencinė patirtis. Laikausi požiūrio, kad artimojo mirtis – tai egzistencinis lūžis, o gedulas – tai transformacija: subjekto struktūros ir ontologinės savimonės. Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip gedulas veikia laiko suvokimą, kūno ir sąmonės jungtį. Gedulas – tai ne procesas, kurį reikia įveikti ar išgydyti, o plastinė transformacija be garantijos į kokybiškesnį ar blogesnį subjektą. Santykis su mirusiuoju taip pat neišnyksta – jis pakinta kartu keisdamas ir gedinčiojo ontologinę savivoką. Tyrimo metodas – fenomenologinė rekonstrukcija, analizuojant gedulo patirties liudijimą (publikuotus menininko Nicko Caveʼo užrašus ir kūrybą po sūnaus mirties), interpretuojant jį pagal fenomenologinius tekstus bei Catherine Malabou plastiškumo teoriją. Pagrindiniai fenomenologinių teorijų autoriai: Alfredas Schutzas, Mauriceʼas Merleau-Ponty, Saulius Geniušas, Janas Patočka, J. Toddas DuBose.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.