Straipsnyje analizuojama kiniškoji mirties samprata iš kosminių transformacijų arba virsmo (hua化, bian 变) perspektyvos, kuri paprastai pasitelkiama tik tyrinėjant jos suvokimą klasikiniame daoizme. Siekiama pagrįsti teiginį, kad požiūris į mirtį kaip virsmą būdingas ir kitoms kinų filosofinėms-religinėms tradicijoms – klasikiniam bei vėlesniam (neo-) konfucianizmui, daoizmo alchemikams bei „vietinei“ kinų religijai, todėl jis perteikia bendros kiniškos mirties sampratos savitumą ir kompleksiškumą. Šį kompleksiškumą implikuoja paties žodžio „virsmas“ semantikos platumas, užkoduotas procesualioje kinų ontologijoje ir emanacinėje rekreacinėje / generacinėje (sheng sheng 生生) kosmogonijoje. Straipsnyje išskiriami du pagrindiniai kosminių virsmų paradigmos aspektai – žmogaus „sielų“ (hun-po 魂魄) ir kūno-formos (xing 形) transformacijų, pagal kuriuos analizuojama mirties sampratų raida bei kaita platesniame ir ilgesniame kinų filosofinės-religinės minties kontekste. Jų aprašymų ir idėjinių sąsajų ieškoma klasikiniuose konfucianizmo ir daoizmo tekstuose (Lunyu, Yijing, Liji, Laozi, Zhuangzi), taip pat kinų „vietinės“ religijos suformuotoje dvilypės sielos (sielų) sampratoje, kuri atsirado dar priešimperiniu laikotarpiu ir egzistuoja iki šių dienų; ją perėmusio neokonfucianisto Zhu Xi ir daoizmo alchemikų tekstuose. Siejant ir lyginant šių šaltinių idėjas apie mirtį kaip virsmą, ypatingas dėmesys skiriamas jos sampratos ryšiui su kinų ontologijos bei kosmogonijos sąvokomis (yin-yang 阴阳, dao 道, qi 气, sheng sheng 生生).
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.